Buvau Kine recenzija: Juodoji Pantera

Buvau Kine recenzija: Juodoji Pantera

Jau dešimt metų „Marvel“ studija kuria mums filmus apie herojus, kurie yra be galo įdomūs, visi saviti ir įtraukiantys. Kasmet „Marvel“ išleidžia bent po 3 filmus ir jie visi būna skirtingi, bet tuo pačiu ir savi. Visa ši visata taip išsiplėtojo, kad jau žadama, jog visai netrukus pasirodysianti trečioji „Keršytojų“ dalis išnaikins dalį veikėjų, kurie iki šiol buvo matomi ekranuose. Kaip ten bus – pamatysime vos už poros mėnesių, tačiau šįkart apsiribokime dar vienu superherojumi, atkeliavusiu iš Afrikoje esančios Vakandos. Tai „Juodoji pantera“.

Po savo tėvo mirties, Vakandos sostą perėmęs Tčala turi rasti būda, kaip toliau valdyti karalystę. Iškyla vis daugiau abejonių, ar Vakanda turi toliau slėptis nuo išorinio pasaulio, ar pasinaudoti savo technologijomis ir resursais, taip padėdama visiems. Be vidinių išgyvenimų į vartus ima belstis grėsmė iš išorės – savo prigimtinės teisės reikalaujantis Erikas, siekiantis Vakandos resursus išnaudoti savom reikmėm ir užkariauti pasaulį. Tčala, padedamas savo artimųjų ir draugų stoja į kovą dėl Vakandos išlikimo.

Naujasis „Marvel“ studijos darbas neria dar į neištirtus va

ndenis ir į visiškai naują žemyną. Šiai istorijai vesti į priekį buvo patikėta režisieriui Ryanui Coogleriui, kuris anksčiau režisavo „Krydas: gimęs kovoti“ ir jau ne kartą dirbęs su vienu pagrindinių filmo aktorių. Šiam teko tikrai nelengva užduotis – sukurti veikėjo istoriją, visiškai atskirtą nuo mums taip pažįstamo „Keršytojų“ pasaulio ir neprisiliesti prie „nepažįstamo kosmoso platybių“. Režisierius meistriškai išlaviravo istoriją tarp herojiškumo, atsilikusios Afrikos valstybių ir politinio rasistiškumo. Dėl pastarojo, rasizmo tema, kuria čia galėjo būti tiesiog sprogdinanti, teturėjo mažą dalelę viso fono, dalinai paveikusio pagrindinio blogiečio elgesio motyvus. Bet labai mažą. Smagu, kad kūrėjai nesileido į šią purviną politinę areną ir rėmėsi normalia istorija ir veikėjo stipriosiomis pusėmis, nežaisdami pigiais triukais.

Pati filmo istorija yra pakankamai įdomi. Mes matėme Juodąją panterą paskutinėje „Kapitono Amerikos“ dalyje, todėl buvo tikrai įdomu, kaip viskas pasisuks po to, kas tai per veikėjas ir kodėl apie jį kol kas nebuvo daug žinių. Ir štai, buvo pristatytas atskiras pasakojimas, vangiai išlendantis iš pačios Vakandos. O jei ir išlendantis, tai labai minimaliai. Gal ir gerai, nes taip nesimėtoma tarp siužetinių vingių ir išlaikomas nuoseklumas, atskleidžiant esminius veikėjus ir visą, labai turtingą Juodosios panteros priešistorę ir veikimo motyvus.

Tai savotiškai įdomus dalykas, nes kartais galime rasti tam tikrų susikirtimų su kitais filmais arba istorijomis. Kuo daugiau nagrinėjama istorija, tuo daugiau sąlyčio taškų galima pastebėti. Kaip vieną labiausiai į akis krentančių asociacijų galima įvardinti Vakandos ir Londono, o jei tiksliau – Juodosios panteros ir Džeimso Bondo panašumų. Čia yra net slaptas požeminis sandėlis su naujausiomis technologijomis ir jas tobulinančiu genialiu žmogumi, šiame filme – Tčalos sesuo Šuri. Taip pat, technologiniai sugebėjimai akimirksniu gydyti mirtinus sužeidimus, ką matėme „Eliziejuje“.  Prie viso to – viena iš kovų savotiškai priminė pirmąją „Narnijos kronikų“ dalį ir esminį to filmo mūšį. Taigi, visko čia yra daug ir galima įžvelgti daug panašumų. Bet tai tikrai nėra blogai, net jei taip ir skamba.

Vizualiai filmas yra tikrai geras. Be jokios abejonės, filmas, kurio pasaulis yra sukurtas specialiaisiais efektais negali būti nepatrauklus. Juk kalba eina apie „Marvel“, kuri yra pristačiusi Asgardą ir Ksandarą. Efektai filme yra pribloškiantys, jų panaudojimas yra ypatingai efektingas, o persikėlimas į kitą pasaulį paaiškinamas labai protingai, suteikiant kitam pasauliui ypatingą vizualiką. Tokią, kurią galėtume patys įsivaizduoti, jei galvotume apie Afriką ir jos valstybių mitologiją. Viskas, kas susiję su specialiaisiais efektais šiame filme yra tiesiog tobula. Kaip ir visos kitos techninės dalys. Net sunku būtų išskirti kažką tokio specifiško. Tai yra tiesiog vizualiai nepriekaištingas darbas, pradedant operatoriaus darbu, baigiant montažu. Na, o užbaigiant techniškumus galima pridėti, jog ir garso takelis buvo labai geras. Gal ir ne tobuliausias garso takelis, kokį tik esame girdėję, bet subtiliai inkorporuoti Afrikos muzikos motyvai su įprasta Kendricko Lamaro muzika skambėjo tikrai įdomiai.

Aktoriai filme taip pat atliko puikų darbą. Visi, bent kažkiek istorijai svarbūs veikėjai buvo atskleisti įvairiausiomis pusėmis. Tiek geriečiai, tiek blogiečiai, tiek tie, kurie pakeitė puses. Visų jų elgesio motyvai buvo aiškūs ir ne iš piršto laužti. Tai bene vienas retų „Marvel“ filmų, kuriame nelieka jokių klaustukų. Atskirai vardinti ar išskirdinėti aktorių greičiausiai nereikia, tačiau geriausiai savo vaidmenis atliko Chadwickas Bosemanas, Michaelas B. Jordanas, Lupita Nyong‘o, Danai Gurira, Danielis Kaluuya, Letitia Wright ir, žinoma, Forestas Whitakeris. Filme pasirodo vos keli baltaodžiai aktoriai ir jie ne kiek neprasčiau atliko savo vaidmenis, smarkiai prisidėję prie siužetinės linijos. Tai – Andy Serkis ir Martinas Freemanas.

„Juodoji pantera“ yra dar vienas nepriekaištingai sukurtas „Marvel“ studijos darbas, supažindinantis su nauju, iki šiol savo istorijos dar neturėjusiu superherojumi. Tiesa, išėjus iš salės nesijaučia tokio stipraus „wow“ efekto ir nesinori šokinėti iš džiaugsmo, nors ir suvoki, jog filmas yra aukščiausios kokybės. Ar tai geriausias komiksais paremtas filmas? Kaži. Bet tai tikrai beprotiškai gera pramoga, kuri tiesiog tobulai įveda į vieną svarbiausių šių metų „Marvel“ studijos filmą – „Keršytojai: amžinybės karas“.

Autorius: Vainius Eiva

Buvau Kine