Buvau Kine recenzija: Žvaigždžių Karai: Paskutiniai Džedajai

Buvau Kine recenzija: Žvaigždžių Karai: Paskutiniai Džedajai

Per pastarąjį dešimtmetį didžiųjų filmų kūrimas visiškai pasikeitė. Kiekvienas projektas yra kuriamas kartu planuojant daugybę tęsinių ir ruošiantis sukurti atskirus kino pasaulius, net jeigu nepasisekus pirmajai daliai visi tie pasauliai sugriūna dar nepradėjus jų statyti. Šimtus milijonų kainuojantys filmai visu kuo bando išvengti rizikingų ar unikalių ėjimų, naudodami vien tas pačias formules su tuo pačiu humoro kiekiu ir tais pačiais blogiukais, ir jie neretai be didesnio vargo surenka didžiulius pinigus (arba juos praranda gėdingiausiais įmanomais būdais). Rizika ir unikalios istorijos tokio tipo filmuose yra tiek pamiršti, kad kai tik „Marvel“ sukuria spalvingesnį ir juokingesnį kūrinį, jis yra pavadinamas kaip pakeisiantis visą žanrą, net jeigu jo siužetas originalumu netrykšta. Todėl natūralu, kad „Žvaigždžių karai“ – filmas ir franšizė, pradėję didžiųjų Holivudo projektų erą – sugrįžo parodyti, kaip galima pakeisti per dešimtmečius kurtas istorijas ir taisykles, ir tai padaryti rizikuojant arba supriešinti, arba sužavėti 40 metų statytą fanų armiją.

Pasakyti apie „Žvaigždžių karų: paskutinių džedajų“ siužetą, savaime suprantama, galima nedaug. Filmas prasideda iškart po „Galia nubunda“ pabaigos ir chronologiškai tęsiasi ypač trumpą laiką, o per jį visko įvyksta tiek, kad susigaudyti prireikia pastangų. Kaip ir originaliosios trilogijos antrojoje dalyje „Imperija kontratakuoja“, taip ir čia pagrindiniai veikėjai didžiąją filmo dalį yra išbarstyti ir žiūrovai vienu metu seka kelias ryškesnes (ir daugiau mažesnių) siužetines linijas. Yra praėjusios dalies pabaigoje žadėtas Rei (akt. Daisy Ridley) susitikimas su Luku (akt. Mark Hamill), yra Pasipriešinimo, vedamo Lėjos (akt. Carrie Fisher) ir Po Damerono (akt. Oscar Isaac), kova prieš Pirmąjį ordiną su Kailo Renu (akt. Adam Driver) ir generolu Haksu (akt. Domhnall Gleeson) priešaky. Dėmesio gauna ir su naujoke Rouz (akt. Kelly Marie Tran) suporuotas Finas (akt. John Boyega), nors jiedu yra labiausiai atskirti nuo pagrindinės istorijos ir tuo pačiu vykdantys svarbią užduotį.

Visos šios istorijos neegzistuoja atskirai ir nuolat persipina (ar fiziškai, ar su Galios pagalba), kas reiškia, jog filmą režisavęs ir jį parašęs Rianas Johnsonas čia žongliruoja daug kuo. Jeigu „Galia nubunda“ labiausiai sekė Rei, Fino ir Kailo Reno istorijas, čia veikėjai tolygiau pasiskirsto savo laiką, o filmas – ilgiausias visoje franšizėje – stengiasi į kiekvieną jų lįsti vis giliau.

Leistis į specifines siužeto detales bus galima (ir verta) ateityje, kuomet filmas žiūrovų galvose jau bus susigulėjęs. Visgi net jeigu „Paskutiniai džedajai“ turi nemažai atskirų istorijų, stipriausia ir labiausiai stebinanti filmo dalis yra tai, kaip sėkmingai jos visos sukuria vieningą pasakojimą. Tam tikra prasme filmas pratęsia tai, ką pradėjo „Galia nubunda“. Septintoji franšizės dalis, žiūrovams suteikusi originaliosios trilogijos sujungimą su naujais veikėjais, pagrindine savo tema pasirinko mitų kūrimą. Filmas buvo vežamas Rei susižavėjimo apie istorijas, kurias ji girdėjo apie Haną Solo ar Luką Skaivokerį, vienoje įspūdingiausių scenų tas pats Hanas patikino tų istorijų ir mitų teisingumą, o Kailo Renas aklai sekė savo senelio pėdsakais labiau gilindamasis į jo veiksmus nei mąstymą. Ankstesnėje dalyje veikėjai, brėždami ne tokias subtilias paraleles tarp savęs ir „Žvaigždžių karus“ idealizuojančių fanų, gavo patvirtinimą, kad pasaulis ar galaktika, kurioje jie gyvena, išties yra tokie stebuklingi, kaip kad jie buvo girdėję anksčiau.

Šia prasme „Paskutiniai džedajai“ yra tiesioginis „Galia nubunda“ tęsinys, tik lendantis žymiai giliau ir būtent čia parodantis pradžioje minėtą rizikavimą. Čia mitiniai herojai yra metodiškai paimami, po kaulelį išnarstomi ir gaunantys tokių žmogiškų detalių, kokių nebuvo gavę per visą franšizę. Tai, ką filmas išdarinėja su Luku Skaivokeriu – tiek pačiu M. Hamillo įkūnijamu veikėju, tiek juo kaip galaktikai vilties suteikiančiu mitu – yra kažkas, ko dideliuose filmuose dabar niekas nesitiki pamatyti. „Paskutiniai džedajai“ vėl ir vėl parodo, kokie netobuli yra per dešimtmečius iki tobulumo žmonių mintyse užaugę veikėjai, kiek jie turi silpnybių ir kiek dėl to yra padarę reikšmingų klaidų. Ir tai gal nebūtų labiausiai stebėtinas filmo elementas, nes herojų netobulumas yra viena iš kertinių bet kokios istorijos dalių, o jų buvo ir originaliojoje trilogijoje. Nuostabu yra tai, kad filmas, visu kuo lendantis į pasakojimus apie veikėjų silpnybes, galiausiai pasineria ir į parodymą, kad tos silpnybės nėra būtinai blogos, tuo pačiu leidžiančios žymiai geriau suprasti savo stiprybes ir savo vietą didžiojoje istorijoje. Veikėjai daro begalę klaidų ir vieną po kito neįgyvendina savo tikslų, taip prarasdami daug ką ir ieškantys būdų, kaip tai pakeisti ar su tuo susitaikyti.

Tai kartu leidžia filmui giliau nei bet kada nagrinėti tai, iš ko susideda ir kaip veikia Galia. Ši filmo dalis turėtų sukelti daugiausiai diskusijų ir nesutarimų tarp gerbėjų, kadangi „Paskutiniai džedajai“ išties pateikia Galią taip (ir tokiuose žmonėse), kaip franšizė dar nebuvo pateikusi. Galios apibrėžimas, jau šiaip pakankamai abstraktus ir glaudžiai surištas su neapibrėžta religija, yra dar labiau išplečiamas tokiu būdu, kuris gali ir turi tiesiogiai paliesti žiūrovus. Didelė ir kertinė filmo dalis yra bandymas išsiaiškinti, kaip veikia istorijos. Kaip jos gali būti interpretuotos iš skirtingų pozicijų, kaip jos niekad negali būti objektyvios, kaip iš šono jos atrodo kitaip nei jas patyrusiam žmogui ir, visų svarbiausia, kaip jos gali įkvėpti vilties tiems, kuriems jos reikia. Galia ir istorijos šia prasme yra surišamos ypač tampriai.

Turbūt įsimintiniausia filmo scena ir viena tų, kurios artimiausiomis savaitėmis paplis internete, yra susijusi ne tiesiogiai su pagrindiniu filmo siužetu, o būtent su istorijų ir vilties svarba. „Žvaigždžių karai“ yra viena žymiausių istorijų pasaulyje, milijonams žmonių turinti skirtingas reikšmes, o šis filmas į tai ir atsiremia. Jis nemanipuliuoja nostalgija taip, kaip daugelis pastaruoju metu po dešimtmečių sugrįžusių filmų (kaip iš dalies darė „Galia nubunda“), tiesiog parodo, kiek daug visko gali suteikti istorijos žmonėms, kurie turi nedaug. Žiūrint šias scenas negalima net sekundei suabejoti, kad R. Johnsonas supranta „Žvaigždžių karų“ reikšmę franšizės gerbėjams bei sau ir kad jis viską darė su begaline meile.

Temine prasme tai yra kertinės filmo dalys. Populiariąja filosofija užsiimantys „Žvaigždžių karai“ visuomet lindo į platesnes temas ir vienokiu ar kitokiu abstraktumo lygmeniu aptardavo įvairias sritis, tokias kaip karas, politika, religija ar tai, kas paverčia žmones išrinktaisiais. Visos šios temos yra ir šįkart, tik jos turi didesnę reikšmę nei anksčiau. R. Johnsono ir „Lucasfilm“ pasiryžimas be rimtesnių sentimentų išanalizuoti žymius veikėjus juos išardant ir sustatant atgal galiausiai atradus kertines jų dalis, turi didesnę reikšmę nei dialogai, kuriuose veikėjai kalba apie politines sutartis ar smėlį.

Vėlgi, kalbėti konkrečiau apie kiekvieno veikėjo kelionę yra sunku neišduodant svarbių istorijos dalių. Tik bendrai galima pastebėti, kad tiesioginis siužetas su „Galia nubunda“ – ar teorijomis, ar veikėjų trajektorijomis – siejasi nedaug kuo. Filmas sėkmingai ir sąmoningai žaidžia su žiūrovų mąstymu, paneigdamas ar ignoruodamas vieną teoriją po kitos, o visa tai galiausiai kompensuoja atrasdamas stiprybes tuose veikėjuose ir jų sąveikose, apie kurias nebuvo galima pagalvoti. Nors plačiajame kontekste dėl to nesinori skųstis („Paskutiniai džedajai“ suteikia daug maloniai netikėtų momentų), kartu kai kurių ankstesnėje dalyje pradėtų detalių ignoravimas atrodo pernelyg agresyviai ar bent jau neapgalvotai. Filmas yra arčiausiai grynai draminio žanro, kokį tik gali pasiekti „Žvaigždžių karai“, kas reiškia ir kitokius jo tikslus, tik pustrečios valandos ilgumo filme jų gali būti ir daugiau.

Tik nesuklyskite galvodami, kad drama ir filosofija yra vieninteliai svarbūs filmo elementai. Čia yra „Žvaigždžių karai“. Be mūšių, susišaudymų kosmose ir kovų su lightsaberiais neapsieisite. Ir visi šie elementai turi kažką, ko franšizė dar nebuvo mačiusi. Kovos kosmose įspūdingai vyksta dviem frontais tiek laivų viduje, tiek išorėje. Mūšio scenose visko yra daug ir viskas yra nuostabiai gražu, nesiremiant vien beprasmiškai chaotišku susišaudymu, bet ir unikaliais vaizdais bei nuolatiniu supratimu, kiek daug kainuoja bet kokios kovos. O lightsaberių kovos yra kažkas tokio. Viena jų yra neabejotinai gražiausia ir įdomiausia per visą franšizę, jos choreografija neprilygstama ir aktyvumu bei vizualiu grožiu pranokstanti begalę kovinių filmų. Matyti tai dideliame ekrane yra kažkas nesuvokiamo.

Bendrai filmas yra įspūdingas techninis pasiekimas. R. Johnsonas tose vietose, kurias žiūrovai „Žvaigždžių karuose“ matė daug kartų, vis sugeba kažką atrasti ne tiek bandydamas atkreipti dėmesį į save kiek siekdamas pagilinti emocinę kiekvienos scenos svarbą. Sprogimai kosmose ir saulėlydžio scenos yra kiekvienoje dalyje, ir vis tiek čia jos tiek vizualiai, tiek garsu yra kitokios ir unikalios, kaip ir filmas labiau praplečiančios nei išduodančios „Žvaigždžių karų“ taisykles. Panašiai galima kalbėti ir apie Johno Williamso muziką. Žiūrovai prie jos jau yra įpratę ir J. Williamsas, kaip ir „Galia nubunda“ atveju, stipriai žaidžia su anksčiau sukurtos muzikos motyvais, tačiau kartu sugeba subtiliai ir reikalingose vietose (ypač bendraujant veikėjams, kurie anksčiau nebendravo) sukurti kažką šiek tiek naujesnio. Įsimintiniausi nauji motyvai, kaip ir ankstesnio filmo atveju, yra susiję su Kailo Renu ir Pirmuoju ordinu, kur J. Williamso muzika yra energingiausia.

Daugiausiai energijos, tiesa, filmui suteikia ne bet kas, o aktoriai. Vaidybos prasme „Žvaigždžių karai“ dažnai svyruodavo. Senojoje trilogijoje pagrindinius veikėjus vaidino naujokai, todėl didžiausia atsakomybė tekdavo į save dėmesį gebėdavusiam atkreipti Harrisonui Fordui, nors jis į save dėmesį atkreips bet kokiame filme. Šiame filme visi, atrodo, yra lygiaverčiai ta prasme, kad visi veikėjai, o tuo pačiu ir aktoriai yra skirtingi ir kažką įnešantys į istoriją. J. Boyega išnaudoja savo linksmo piktumo ir komedijos sugebėjimus, O. Isaacas fordiškiausiai iš visų žavi savo pasitikėjimu savimi ir nesugebėjimu sustabdyti net ir kvailiausių sprendimų, o D. Ridley dar sėkmingiau nei praėjusiame filme pademonstruoja visą emocionalumo, tvirtumo ir linksmumo (kitaip sakant, visad paperkančio nesugebėjimo slėpti savo jausmų) paletę. Rei kelionė yra intensyvi ir stipriai svyruojanti, ir su visais iššūkiais D. Ridley susitvarko be problemų.

Tik ryškiausieji yra M. Hamillas ir A. Driveris. M. Hamillas pastaraisiais metais pagaliau pripažino savo veikėjo (ir, natūraliai, savo paties) svarbą daugybės žmonių gyvenimui ir apie tai jau noriai kalba. Turbūt iš ten ir atsirado jo intensyvumas, apie kurį buvo sunkiai galima pagalvoti originaliojoje trilogijoje. Šiame filme Luko vaidmuo yra visiškai draminis, kuomet žmogui reikia susitaikyti su savo silpnybėmis ir klaidomis tam, kad galėtų visa tai ištaisyti, ir M. Hamillas pasiryžta viskam, nuo pikto senolio iki išmintingo mokytojo vaidmenų. Taip jis dar neatrodė jokiame filme.

Panašiai galima kalbėti apie A. Driverį, kurio Kailo Renas po šios dalies užsitikrina vietą kaip įdomiausias trilogijos veikėjas, labiau nei bet kada skaldomas iš vidaus ir iš išorės, bei turintis savų (ir greičiausiai klaidingų) įsitikinimų, kaip jis gali visiems laikams pabėgti nuo savo praeities ir šeimos. Tai reikalauja didžiulio įsitraukimo ir tiesa, kad kaip ir praėjusioje dalyje, taip ir čia Kailo Reno tamsumas yra kartais perspaudžiamas (nusiminimo ir pykčio išraiškų galiausiai yra ribotas kiekis), tiesiog A. Driveris viską atlieka su tokiu intensyvumu ir tvirtumu, kad kaip blogiukas jis yra tobulas.

Atskirai norisi paminėti C. Fisher, kuri mirė vos baigusi juostos filmavimą. Kaip kad buvo kalbama jau kurį laiką, pirmoji naujosios trilogijos dalis didžiausią dėmesį iš senbuvių skyrė Hanui Solo, antroji – Lukui, o trečioji turėjo koncentruotis į Lėją. Žiūrint „Paskutinius džedajus“ tai yra logiška. C. Fisher vaidmuo filme yra labiau simbolinis: ji yra ne vienoje scenoje, tačiau dažniausiai kažką daro papildančiame vaidmenyje. „Greitų ir įsiutusių“ ir Paulo Walkerio išlydėjimo manevrų čia niekas nesiima, tiesiog užtenka tų scenų, kuriose yra C. Fisher, kad būtų galima pajusti, kokią svarbą ji turėjo šiai istorijai (viena iš jos scenų, tiesa, yra vienas tų rizikingųjų R. Johnsono sprendimų, į kuriuos žiūrovai reaguos labai, labai skirtingai).

Nepaisant filmo unikalumo tuo, kaip jis rekonstruoja per dešimtmečius nusisenėjusias tradicijas, jis tuo pačiu daug kuo yra tas pats disnėjiškas, kai kurių formulių neatsisakantis kūrinys, visu kuo priklausantis dabartiniam Holivudui. Kažkiek patologiškas filmo noras net ir į rimčiausias scenas įnešti humoro primena, kad gilios dramos šioje franšizėje būti negali ir filmo kūrėjai bei prodiuseriai bando žiūrovus tik palengva privesti prie didesnių pasikeitimų (nors tiek „Žvaigždžių karai“ nejuokavo niekada). Nauji veikėjai, įkūnijami Laura Dern, Benicio Del Toro ar Kelly Marie Tran, taip pat yra labiau skirti atlikti konkrečias funkcijas nei atverti naujų istorijų potencialą, nors savo užduotis jie atlieka puikiai ir įsiminti spėja. Dar ilgai prieš filmo pradžią pasirodę porgai – pingvino ir žuvėdrų hibridai – yra aiškus ir gana tingus žaislų pardavimo manevras, bet čia jau pusiau suprantama verslo dalis.

Galų gale svarbiausia, ką padaro „Paskutiniai džedajai“, yra naujosios trilogijos tikslo įvardijimas. „Galia nubunda“ yra svarbus ir kokybiškas kūrinys, kuris labiau veikia ne kaip originali istorija, o kaip senosios ir naujosios trilogijų junginys. Po to, kas padaroma šiame filme, klausimų apie „Žvaigždžių karų“ trajektoriją yra mažiau. Jis atveria begalę naujų kelių, suteikia naują reikšmę senoms istorijoms ir tradicijoms, ir ne tiek sugriauna kiek pakeičia bet kokius žiūrovų lūkesčius. Kitą dalį kursiančio J.J. Abramso užduotis bus kažkokiu būdu paimti radikalias „Paskutinių džedajų“ idėjas apie Galią, praeitį ir istorijas, ir jas užtvirtinti aiškią temą ir vis dar svyruojantį siužetą turinčios trilogijos pabaigoje. Tai yra sunki užduotis ir tikrąją „Paskutinių džedajų“ įtaką bus galima įvertinti tik po poros metų. Kol kas yra akivaizdu, kad R. Johnsonas sukūrė kažką radikalaus ir dažnai rizikingo, su meile ir grožiu griaudamas viską, kas buvo statoma nuo 1977 metų. Ateitis parodys, ar ta rizika pasitvirtino.

Autorius: Mykolas Kriščiūnas

Buvau Kine